Sekmadienis, Lapkritis 19, 2017

2017m.balandžio 3d.

savaitgalis su mano šeima 

..........................................................................................................................................................................................................................

2017m.·kovo 31d.

2017+++

..........................................................................................................................................................................................................................

2015m. vasario 4d.

    Vienas vaikinukas, ateinantis pajodinėti žirgais, pasiūlė man parašyti apie jodinėjimo žirgais naudą, kodėl vertėtų nors kartą gyvenime pajusti ką reiškia sėdėti ant nugaros keliasdešimt kartų didesniam gyvūnui. Pradžioje tą idėją iš karto atmečiau, nes rašinį šia tema įsivaizdavau kaip savybių „dėl ko verta joti“ išdėstymą punktais. Nemėgstu nei skaityti nei rašyti sausų informacinių rašinių. Vėliau save pagavau galvojančią, kad galiu parašyti apie save, kodėl man patinka žirgai, ką jaučiu būdama šalia jų, kodėl man patinka tas jausmas, kuris užplūsta sėdint ant šuoliuojančio žirgo, kodėl man oda nueina pagaugais, kai žirgas, pamatęs mane, pasveikina žvengimu, kodėl aš dirbdama visą dieną nepavargstu, kodėl gyvenimas man yra gražus... Gal būt nors keletą žmonių, kurie perskaitys mano rašliavą, ras ką nors tokio, dėl ko panorės susipažinti su žirgu.
    Mano istorija, kaip radau žirgų terapiją, labai paprasta. Panašias istorijas gali papasakoti žmonės, kurių gyvenime žirgas užimą vieną iš svarbiausių vietų. Anksčiau dirbau kaip dauguma žmonių, ryte keldavausi, nustatytu laiku eidavau į darbą, darbe sulaukusi pietų pertraukos, skubėdavau tvarkyti „mamos“ reikalų: Jogailę nuvežti į dainavimo pamoką, Martyną į grojimo ar grupės dainavimo užsiėmimus. Ne visada tos pietų pertraukos ir užtekdavo, tada grįždavau į darbą bijodama, kad kas nepamatytų, jog vėluoju. Taip „atkalusi“ visą darbo dieną grįždavau namo pervargusi ne fiziškai, o psichologiškai. Vakare dar turėdavau nuvežti Martyną į šokių pamokas, sugrįžus reikėdavo pagalvoti apie tai, ką šeimai pagaminti ir apie tai, kad namuose būtų jauku ir malonu gyventi. Dabar jau ir pati nelabai suvokiu, iš kur atradau laiko dar ir žirgams. Bet gyvenime nieko nebūna šiaip sau, viskas turi tikslą ir prasmę, tad likimas mane nuvedė į žirginio sporto klubą „Vytis“, pas nuostabų žmogų, klubo savininką Mindaugą Sekmoką. Dar ir dabar atsimenu, tą skeptišką Mindaugo žvilgsnį, kuris tarsi klausė: “ Kiek ši moteris su dviem mažomis dukromis (Jogailei buvo trys, o Martynai šeši metukai) ištems?...“ Tempiu jau trylikti metai ir, jei Dievas leis, temsiu kol kvėpuosiu.
    Pagal galimybes stengiausi kuo dažniau važinėti į žirgyną ir retai kada tai nebuvo visos penkios darbo dienos. Martyna ir Jogailė visada važiuodavo kartu, namus tvarkydavau ir valgyti gamindavau savaitgaliais, savaitei į priekį. Gali pasirodyti, kad tik dar daugiau naštos sau užsidėjau, bet taip tik atrodo... Visas „š...s“, kurį sukaupdavau per tas aštuonias darbo valandas, kažkur dingdavo, išgaruodavo, kai šukuodavau žirgą, kai ranka glostydavau jo kaklą, kūną, kai žiūrėdavau į jo gilias akis, kai atsisėsdavau jam ant nugaros ir leisdavau žirgui pasileisti šuoliais. Važiuodavau namo tarsi visai kitas žmogus, lyg kažkas mane būtų „restartavęs“. Negaliu pasakyti kuriuo tai momentu įvykdavo, žinau tik tai, kad problemos nebeatrodė tokios didžiulės ir neįsprendžiamos, sunkumai neįveikiami, nuovargis kažkur išgaruodavo, o pasaulis vėl kvepėdavo pavasariu. Supratau, kad žirgas sugeba nuraminti šalia esantį žmogų, sugerti ar išgarinti visą įtampą, esančią žmogaus viduje ir tik jam vienam žinomu būdu, parodyti visas žmogaus gerąsias savybes. 
    Gyvenimo kelią mes renkamės patys, vadovaudamiesi savo sąžine, savo tiesos suvokimu, savo laimės siekiu. Kiek daug gyvenime mes laiko praleidžiame darydami tai ką reikia daryti, o ne tai ką norime daryti. Nebenorėjau daugiau savo laiko leisti vėjais, dirbti vien tik dėl to, kad reikia dirbti, norėjau, kad tai ką darau, darytų mane laimingą, norėjau gyventi savo „darbu. Esu be galo dėkinga savo šeimai, kuri suprato, palaikė ir leido mano svajonę paversti realybe, esu dėkinga savo žirgams, kurie priverčia svajoti ir neleidžia sustoti svajonės siekimo kelyje. Todėl dabar ir turime „Nausodės žirgus“.
    Nuo tos apsisprendimo minutės praėjo jau keleri metai, bet, kad pasakyčiau, jog nesigailiu dėl savo žengto žingsnio, galėjau jau ir po kelių dienų. Prasidėjo visiškai kitoks, savarankiškas ir nepriklausomas, mano „darbo“ etapas. Beveik visą savo laisvą laiką praleisdavau arklidėse, stebėdama žirgus, jų elgseną, įpročius, charakterius. Knygos, kurias perskaičiau apie žirgus, suteikia daug naudingos informacijos, tačiau nesuteikia praktikos. Mano praktika, tapo mano žirgai, jie geriausi mokytojai. Jie išmokė mane visai kitokio bendravimo būdo, kur informacija perteikiama kūno kalba, elgesiu, nuotaika. Jie leidžia, jei tik noriu, į pasaulį pažiūrėti jų akimis. Kad žmogus ir žirgas susišnekėtų, žmogus turi rasti tą takelį, kuriuo eidamas jis pasieks savo tikslą – nuostabią draugystę su žirgu. Nusprendęs leistis į šią kelionę, mes turime daug ką su savimi pasiimti. Pačių pirmiausia, pasikuisti savyje ir atrasti kantrybę. Kadangi pats svarbiausias dalykas yra abipusis pasitikėjimas, todėl reikia ne mažai laiko ir kantrybės, kad tai pasiektume. Niekada niekas nepavyksta iš karto... Kad neišsektų paskutinis kantrybės lašas, reikalinga pagarba kitam ir be abejo sau. Be pagarbos žirgui, nėra reikalo nei sėstis į balną, o su pagarba sau kiek sunkiau. Mums visiems atrodo, kad jau save tai mokame gerbti, bet aš manau, kad tik nedaugelis neparkrinta ant prigimtinio egoizmo ir savimeilės slenksčio, tik nedaugelis supranta kas yra pagarba sau. Gerbdami kitą mes gerbiame ir save. Pagarba sau yra šalia pasitikėjimo savimi. Jei abejosime savimi, ką daryti vargšui žirgui, kuris pasitiki nepasitikinčiu savimi žmogumi??? Mes neturime teisės abejoti savimi, savo jėgomis, savo sugebėjimu teisingai vadovauti, juk sėdime ant keliskart didesnio ir stipresnio gyvūno nugaros!!! Kai pasitikėsime savimi, mumis pasitikės ir žirgas. Žmogus nėra tobulas. Mes klystame, tačiau viena yra klysti, kai klaida įtakoja tik mus pačius, o visai kas kita yra klaida, turinti įtakos ir kitam. Todėl atsakomybė už savo veiksmus yra taip pat be galo svarbi. Nuo šių veiksmų priklauso ne tik mūsų ir žirgo gerovė, bet taip pat tai turės įtakos - ar stiprės gyvūno pasitikėjimas mumis. Kai žirgas pasitiki savo raiteliu, jis eina paskui mus, bet kur ir bet kada. Kad pasiektume šį tikslą, negalime sustoti vidury kelio, negalime pavargti ir viską mesti, nes vieną dieną viską metus, o kitą užsinorėjus tęsti nebaigtą darbą, žirgas nesupras, kodėl kartą nuėjome tik pusė kelio, o kitą iš jo reikalaujame daugiau. Šioje žirgo ir žmogaus pasitikėjimo kelionėje, turime pasiimti ir mąstymą. Negalime vadovautis tik knygose parašytomis taisyklėmis, turime jausti žirgą, žinoti kaip jis supras mūsų atliekamus veiksmus, turime mąstyti kaip mąsto žirgas. Į parankę kelionėje įsikimbame ir draugystei – mokėjimui atleisti. Ir dar ...dar turime pasiimti patį svarbiausią dalyką – Meilę... Ar įmanoma atsakyti į klausymą, o kodėl mes mylime?... Ir tik tas, kuris myli besąlygiškai, nesavanaudiškai, aistringai, pasakys, kad nežino už ką myli būtent tą, o ne kitą. Manau, kad meilės esmė slypi tame, jog mes mylime žmogaus ar gyvūno visumą, su visais jo pliusais ir minusais, atleidžiame jam jo trūkumus, džiaugiamės jo privalumais, paprasčiausias buvimas drauge teikia didžiulį malonumą. Taip yra ir su žirgais, nežinau kodėl aš juos myliu, man gera būti šalia jų, kai jie rupšnoja šieną, retkarčiais dirsčiodami į mane, ar ko skanaus neištrauksiu iš kišenės, kai pešasi tarpusavyje dėl mano dėmesio, kai kasa koja reikalaudami, kad greičiau paduočiau avižas, kai švelniai padeda galvą man ant peties, apkabinus jų kaklą, kai prigludusi jaučiu žirgo šilumą ir ramybę, kai sėdžiu ant šuoliuojančio žirgo nugaros ir pasiskolinu jų laisvę, galų gale man malonu matyti jų kūno kalba išsakytus apgailestavimus, kai supykstu dėl man užmintos kojos, išversto vandens kibiro, išlaužytų aptvarų, išmindytų daržų. Myliu juos su visomis jų išdaigomis, šalia jų jaučiuosi laiminga, pakylėta, jų dėka radau savo vietą gyvenime... Aš myliu juos... Gal būt pamilsite ir Jūs?

dsc_0383 - copy

............................................................................................................................................................................................................................

2014m. spalio 14d.

Šypsena·Šypsena·Šypsena
Žurnalas "Edita" 2014 m. spalis Nr.10

„Žirgai – tai mano gyvenimas“
    Visus, užsukančius į žirgyną „Nausodės žirgai“, pasitinka šauni šio žirgyno šeimininkė Lina. Drauge su šeima ji čia puoselėja 10 žirgų. Sako, jog jie ne šiaip augintiniai – tai tarsi šeimos nariai.
    „Mano gyvenime nebuvo tokios akimirkos, kada supratau, jog man patinka žirgai. Kiek save pamenu, jie šalia manęs buvo visada. Nuo pat mažų dienų žinojau, kad juos myliu. Vaikystėje visos mano vasaros, praleistos ne stovyklose, o močiutės vienkiemyje ant ežero kranto, kur nebuvo jokių vaikų – mano draugai būdavo arkliai.· 
    Paskui gyvenimas nuo jų šiek tiek nutolino. Prasidėjo studijos, šeima, darbai... Bet viduje visą laiką nerimau, jaučiau tą nenumaldomą trauką. Galiausiai neištvėriau – susiradau žirgyną ir kiekvieną mielą dieną po darbo, pasiėmusi savo dukreles iš darželio, keliaudavau pas žirgus. Niekada neplanavau, kad ateityje turėsiu nuosavą žirgyną. Tiesiog norėjau drauge su vaikais jodinėti.· 
    Na, o mano nuosavo žirgyno istorija prasidėjo lyg kokiame romane. Tame žirgyne, kuriame lankiausi, buvo toks nuostabaus grožio kastruotas eržilas vardu Balzamas. Toks aršus ir nesuvaldomas, kad savininkui buvo tikras galvos skausmas. Jo negalėjo parduoti, nes niekas nenorėjo tokio patrakusio gyvūno. Galiausiai šeimininkas nutarė jį parduoti mėsai. Kai tai išgirdau, buvau tokia sukrėsta! Negalėjau su tuo susitaikyti. Grįžusi namo tuoj pat paklausiau vyro, ar galiu nusipirkti Balzamą. Visą gyvenimą prisiminsiu šį pokalbį. Mano vyras tada pasiteiravo: „Jei jį nusipirksi, ar būsi laimingesnė?“ Atsakiau, kad taip. Taip įsigijau pirmąjį savo žirgą. Niekas netikėjo, kad juo josiu. Bet štai su Balzamu mes kartu jau 13 metų ir jis dabar lyg šilkinis. Štai ką reiškia, kai žirgas atranda tikrą draugą. 
    Netrukus po Balzamo įsigijimo, nusipirkome kumelaitę Wanesą, kuri buvo gimusi tame pačiame žirgyne kaip ir Balzamas. Vėliau vaikams nupirkome poniukę, kuri laukėsi kumeliuko. Taip viskas nejučia ir įsibėgėjo. Labai apsidžiaugiau, kai uošviai pasiūlė persikraustyti į savo žemes ir įsikurti čia žirgyną.· 
    Tiesa, iš pradžių buvo sunku, nes turėjau darbą įmonėje. Mane tai labai slėgė, kadangi mintimis visąlaik gyvenau žirgyne. Šitaip ištempus pora metų, galiausiai atėjo lemiama apsisprendimo akimirka. Kai palikau tą darbą, pasidarė be galo gera ir lengva. Stebėjausi, kaip tokio sprendimo nepriėmiau prieš 14 metų. Čia – žirgyne – mano vieta, čia mano gyvenimas. Dabar nė vienos minutės nedirbu – tiesiog tuo gyvenu.“

edita

............................................................................................................................................................................................................................

2014m. biželio 24d.

Mes spaudoje! Šypsena
Žurnalas "Savaitė Šeimai" Nr5. 

Su žirgais – per gyvenimą
Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, ir vasarą, ir žiemą, ir tada, kai gera, ir tada, kai liūdna. Žirgai jos gyvenime užima išskirtinę vietą. Ji nepaliauja jų mylėti, jais žavėtis, ar valandų valandas sėdėti ganykloje ir paprasčiausiai stebėti.
Šiandien Lina Dulevičienė – ne tik dviejų šaunių dukrų mama, rūpestinga žmona, bet ir žirgyno savininkė. Nuo vaikystės puoselėta meilė žirgams tapo jos darbu. Mielu širdžiai, artimu visai šeimai – greičiausiai todėl apie nuovargį kalbėti nė neverta. Jo nėra. O štai bendravimo džiaugsmo, laisvės ir laimės pojūčio dosni kiekviena diena.
Gyvenimo kelią mes renkamės patys, vadovaudamiesi savo sąžine, savo tiesos suvokimu, savo laimės siekiu. Kiek daug gyvenime mes laiko praleidžiame darydami tai, ką reikia, o ne tai, ką norime daryti. Nebenorėjau daugiau savo laiko leisti vėjais, dirbti vien tik dėl to, kad reikia, norėjau, kad tai, ką darau, darytų mane laimingą, norėjau gyventi savo „darbu”, - sako Lina - Esu dėkinga žirgams, kurie priverčia svajoti ir neleidžia sustoti svajonės siekimo kelyje ir esu be galo dėkinga savo šeimai, kuri supranta ir palaiko. Todėl dabar ir turime „Nausodės žirgus“. 
Joti – su vaikais
Nuosavas žirgynas ir gražuoliai žirgai Linos gyvenime atsirado ne iš karto. Buvo studijos, darbas, šeima. Lina pavyzdingai vykdė savo pareigas, tačiau kažkur viduje jautė, jog kažko trūksta. Tas jausmas moterį atvedė į žirginio sporto klubą „Vytis”. “Jogailei tuo metu buvo treji, Martynai – šešeri. Po darbo jas pasiimdavau iš darželio ir važiuodavome į arklides. Moteriškė su dviem vaikais - ir taip kiekvieną dieną, - prisimena Lina. – Mergaitės žaisdavo smėlio dėžėje, bendraudavo su šunimis, ir kartu su manimi jodinėjo.” Lina savo mergaites sodino ne tik ant mažų arkliukų – ponių, tačiau ir ant didelių žirgų.
“Aš ir pati joju nuo mažų dienų. Net neprisimenu, kada pradėjau ir kaip tai buvo. Senelis užkeldavo ant arklio, ir aš sėdėdavau. Tai buvo mano pirmoji mokykla. Kiek paaugusi jau parjodavau arkliu iš kaimynų, esančių kitame ežero krante nei senelių namai. Viena pati, be balno, - pasakoja Lina. – Vėliau, kai užaugau, senelė vis prisimindavo mano jojimus, sakydavo nesuprantanti, kaip man tokiai mažai leido vienai joti. Galbūt kažkada tą patį sakysiu apie save ir nesuprasiu, kaip galėjau ant žirgo sodinti vos trejų metų vaiką.”
Jei myli, nebijai
Visos Linos vaikystės vasaros prabėgo kaime pas močiutę. Mergaitė viena išjodavo toli į mišką ir įsivaizduodavo, kad pasineria į Robino Hudo laikų nuotykius. Drąsi, pasakysite? Lina taip nemano. “Mylėti žirgą ir jo bijoti? Man tai nesuderinama. Nejausdavau baimės niekada, net jodama ant svetimo žirgo. Nors buvau ir nukritus, - pasakoja moteris. – Kai nebijai, joji atsipalaidavęs, neįsitempęs, todėl įvykus netikėtumui krisi minkštai, priešingu atveju, geriau į balną nesėsti.” Nors Lina puikiai jojo jau vaikystėje, teisingai valdyti žirgus ji išmoko tik lankydamasi žirgyne. “Visi, kas ateina joti, galvoja, kad tai yra labai paprasta. Patraukei pavadį, ir arkliukas eina. O kodėl jis turi eiti? Gal jam atrodo, kad jis turi tik galvą pasukti? Valdyti žirgą nėra paprasta, to reikia mokytis, reikia suprasti žirgo psichologiją, kaip konkrečius žmogaus veiksmus supras žirgas - sako moteris. – Kiekvienas žirgas yra labai individualus, kaip ir žmogus, turi savo charakterį. Vienam reikia tvirtesnės rankos, griežtesnio žodžio, kitam atvirkščiai toks elgesys visiškai netiks su juo turi elgtis tik švelniai. Prie viso to žirgai ir patys puikūs psichologai, jie puikiai jaučia žmogaus nuotaikas, aiškiai skiria žmogaus balso intonaciją, todėl jei bijosite, pyksite ar būsite pagiežingas, žirgas tai supras ir nebus patenkintas, tačiau jei sėsite į balną ramus ir gerai nusiteikęs, žirgas lauks jūsų ir kitą kartą, nes kartu praleistas laikas jam bus malonus.“
Balzamas sielai
Lina kasdien skubėdavo  į žirgyną. Pamažu moteris priprato prie žirgų, o žirgai – prie jos. Moteris čia tapo sava.“Buvo tame žirgyne vienas gražuolis žirgas – Balzamas. Toks aršus, kanopomis daužydavo sienas, nuo jo skambėdavo visos arklidės. Balzamas buvo labai karšto ir nesuvaldomo būdo, todėl niekas jo nepirko. Bandė jį kinkyti į karietą, bet jis ją sudaužė. Kadangi niekam netiko, buvo nuspręsta atiduoti į mėsos kombinatą. Man pasidarė labai gaila šio žirgo. Toks jaunas – jam buvo vos treji”, - prisimena Lina. Grįžusi namo savo vyrui Artūrui moteris prisipažino, jog nori tą žirgą nusipirkti. “Jis manęs tik paklausė, ar būsiu nuo to laimingesnė. Pasakiau jam “taip”, o jis atsakė “pirk”. Taip Balzamas tapo mano”, - sako Lina. Moteris ilgai bijojo įeiti į savo žirgo gardą, o ir aplinkiniai netikėjo, jog Lina juo jos, tačiau, matyt, taip buvo lemta. Pamažu Balzamas patikėjo savo šeimininkę. Jau trylika metų, kai jiedu drauge, ir dabar vargu, ar kas galėtų patikėti, jog kažkada jis buvo tokio sudėtingo būdo. “Dabar su juo gali daryti, ką tik nori: ir po pilvu miegoti, ir pasėdėti atsirėmus jam į priekines kojas, ir paleistas iš ganyklos jis sekioja paskui mane kaip šuniukas. Kartais žmonės klausia kodėl jis niekur nebėga paleistas iš ganyklos,o ramiai ganosi šalia, atsakau o kodėl jis turi kažkur bėgti jai jam ir čia gerai. Toks tas mano pirmasis žirgas”, - šypsosi moteris.
Meilė per atstumą
Žirginio sporto klube, kuriame lankėsi Lina, nebuvo maniežo, kuriame galima joti žiemą, tad moteris nusprendė savo žirgą išsivežti į Šeduvą. “Į vieną pusę turėdavau važiuoti 45 kilometrus. Po darbo susirinkdavau vaikus ir važiuodavau į Šeduvą. Pradžioje važiavau kasdien, vėliau – tris kartus per savaitę. Grįždavau jau vėlai vakare. O dar namai, buitis... Maistą gamindavau savaitgalį, prikraudavau visą šaldiklį, kad tik turėčiau, kuo šeimą maitinti. Juk viską turėjau suspėti”, - sako Lina. O prie visa to dar ir su Balzamu Martynai ir Jogailei sunkiai sekėsi joti. Mažoms mergaitėms jis buvo per karštas. Tada prisiminiau prieš porą metų nesąmoningai duotą pažadą Martynai, kai ankstesniame žirgyne ėjome pro ką tik gimusią labai gražią kumelaitę: “Martyna, kada nors nupirksiu tau šią kumelaitę”. Ir taip jau nutiko, kad buvo išgirsti mano žodžiai. Wanesa taip pat tapo mūsų šeimos nariu. Žirgyne nuo tol laukdavo nebe vienas, o du žirgai.
Laikas savam žirgynui
Linos uošviai matydami, kaip ją vargina nuolatinis važinėjimas, pasiūlė jai įkurti arklides netoli Panevėžio – jiems priklausančioje žemėje. “Parsivežėme savo žirgus, aptvėrėme jiems ganyklą, o tuo metu klojimą pertvarkėm į arklides. Pasidarėm, ir iki šios dienos visi mūsų žirgai čia gyvena”, - sako Lina. Šiandien šeimos žirgyne gyvena dešimt žirgų. Kiekvienas iš jų turi savo istoriją ir savo vietą. Ne tik arklidėse, bet ir namiškių širdyse. Juk kiekvienas žirgas Dulevičiams lyg šeimos narys. “Kai Jogailei buvo aštuoneri, mes jai nupirkom poniukę Plukę. Pirkome besilaukiančią, tad jau pavasarį ji atsivedė Pupą. Taip mūsų žirgynas išaugo iki keturių žirgų”, - sako Lina. Kitas Plukės vaikas – Persi Perlas. Jogailė su Martyna taip ir nesutarė Persiu ar Perlu vadinti mažąjį eržiliuką, tad teko jam duoti dvigubą vardą. “Tačiau visą gyvenimą patys gražiausi žirgai man buvo fryzų ir arabų veislių, - sako Lina. – Arabų veislės žirgai, tai vėjo žirgai, laisvės simbolis, o fryzų veislės žirgai tai jėgos, didybės ir orumo visuma. Nuvažiavome į Vilniaus žirgyną ir nusipirkome Sakurą – pusantrų metų arabų veislės kumelaitę.”, o Fryzų veislės žirgų Lietuvoje yra labai mažai, tad jų teko ieškoti Vokietijoje. “Ši veislė – olandų pasididžiavimas, kaip jie patys vadina, jų juodasis auksas. Ilgai apie ja svajojau, bet vis galvodavau, ką su ja veiksiu. Turėti tokį žirgą vien dėl gražumo – brangus malonumas. Kadangi fryzai yra kinkomieji arkliai, tad sugalvojome nusipirkti porą žirgų ir karietas, kad galėtume juos kinkyti. Tokiu būdu žirgyne apsigyveno Sijke ir Rosi. Dabar tai mano vyro užsiėmimas. Jis puikus vadeliotojas”, - pasakoja moteris Pas mus žirgyne gimė trys kumeliukai Pupa, Persi-Perlas ir paskutinė kumelaitė pergalingu vardu Wiva Viktorija. Tai Martynos kumelės Wanesos dukra. Pasirodo vardas gali nulemti likimą, ši kumelaitė turi visus duomenis, kad pateisintų savo vardą.
Mamos pėdomis
Vyresnioji Linos dukra Martyna jau visai didelė – šiemet ji baigė trečią gimnazijos klasę. Mergina domisi fotografija, svajoja apie aviaciją. Jaunėlė Jogailė, atrodo, seka mamos pėdomis, ir vos turėdama laisvą minutę skuba į žirgyną. “Man tikrai malonu, kad ji padeda tvarkytis žirgyne, rūpinasi žirgais, gali joti valandų valandas. Labai viliuosi, kad jos meilė žirgams kyla iš jos pačios noro, o ne dėl to, kad juos myliu aš . Stengiuosi, kad ji išmoktų stebėti žirgus ir suprasti juos, o ne „sausai“ dresuoti, nes mano geriausi mokytojai yra ne knygos, o mano žirgai”, - šypteli Lina. Jogailė paskatino mamą apsispręsti ir dėl naujausio pirkinio – arabų veislės eržilo, vardu Sapnas, nes kumelei Sakurai reikėjo draugo,. Šeima apžiūrėjo žirgą, tačiau matydami, jog jis yra kiek ligotas, ilgai negalėjo nuspręsti dėl pirkimo. Penkiolikmetės mergaitės poelgis sujaudino visą šeimą: su ašaromis akyse Jogailė atsinešė taupyklę ir pasakė taupysianti pati, tačiau Sapną vis tiek nupirks. Jam tereikia jos palaukti. Ir jis labai greitai jos sulaukė.
Laukia sugrįžtant
Lina kasdien skuba į žirgyną: iki pietų ji privalo susitvarkyti, po pietų vyksta jodinėjimai, savaitgaliais čia skuba vestuvininkai, norintys gražių nuotraukų. Visas laikas, atrodo, užimtas žirgų, tačiau moteriai tai labai patinka. “Dabar nesijaučiu, kad dirbu – tik gyvenu tuo ką darau ”, - sako pašnekovė. Kad ir kiek žmonių beužsuktų į svečius, pati šeimininkė spėja su kiekvienu iš jų pabendrauti, kiekvienam parodyti dėmesį. “Jeigu jojimo aikštelėje joja keletąraitelių, visada stengiamės pasirūpinti mažiau patyrusiais. Kai prie to žmogaus negaliu būti aš, bus Jogailė, Martyna arba mano vyras. Žmogus turi jaustis drąsiai, o kartu ir mokytis”, - sako Lina. Žirgyne nėra nei vieno samdomo darbuotojo – tik šeimos nariai, kartais padeda draugai. Greičiausiai todėl čia visada malonu sugrįžti. “Jaučiuosi labai laiminga, kai žmogus man paskambina ir padėkoja. Jeigu pas mus sugrįžta, vadinasi, kai ką darau gerai”, - šypsosi Lina.

_dsc1071re

............................................................................................................................................................................................................................

2013m. rugsėjo 25d.

    Kartais neparašytas, arba atvirkščiai prirašytas, menkutis žodelis gali pakeisti mintį, kurią norėjai išsakyti. Šis straipsnis - "šiltas", tačiau klaidelių neišvengta...  http://www.sekunde.lt/sos-bendruomene/meile-zirgams-virto-verslu/

............................................................................................................................................................................................................................

2013m. rugsėjo 10d.

    Laikas labai greitai bėga, nespėjome dar pamiršti praeitos Panevėžio miesto šventės, o jau praėjo ir ši...bet neturime gailėtis praėjusių gražių akimirkų, turime gyventi gražiomis akimirkomis. Ar gi nemalonu akiai matyti tokias laimingas ir gražias jaunas merginas važiuojančias karietoje, traukiamos nuostabių žirgų, ir pasipuošusias... TAI vieninteliai dienai. Mūsų laimė susideda iš trumpų, kartai atrodo visai nereikšmingų, bet nuostabių akimirkų, mokėkime jomis džiaugtis...

dsc_0401Daugiau nuotraukų galite pamatyti ČIA.

............................................................................................................................................................................................................................

2013 m. gegužės 21d.

    Pasaka, kur princas atjoja ant žirgo, kur miegančioji gražuolė nubunda nuo bučinio, kur širdyje niekada nebūna žiemos, gali tapti Jūsų tikrove, tai galite sukurti patys, o kad Pelenės karieta nevirstų moliūgu, leiskite pasirūpinti mums. Jūsų ypatingai šventei siūlome, elegantišką, įspūdingą, senovinio stiliaus karietą, kinkytą energingais, nuostabaus grožio, fryzų veislės žirgais. Neužmirštamų, džiaugsmo kupinų ir nepakartojamų akimirkų Jums linki „Nausodės žirgai“

    Gyvenimas - tai kelionė, žmogaus kūnas – karieta, vadžiomis (protu) valdoma vežėjo (intelekto), varoma žirgų (nuojautos), o karietoje sėdintis keleivis – SIELA.

DSC_0176Daugiau nuotraukų galite pamatyti·ČIA.

............................................................................................................................................................................................................................

2013 m. sausio 5d.

    Šeštadienį Panevėžio Rožyno bendruomenė sukvietė miestiečius į žiemos švenčių užbaigtuves - Trijų Karalių šventę. Į šią šventę buvo pakviesti ir "Nausodės žirgai".

DSC_0382Daugiau šventės nuotraukų galite pamatyti ČIA.

............................................................................................................................................................................................................................

2012 m. gruodžio 18 d.

· · Troika – senovinis rusų kinkymo būdas. Troika buvo sugalvota· įveikti greitai ilgus atstumus.

· · Tai vienintelis pasaulyje kinkymo būdas, kai kinkinyje žirgai bėga skirtingais aliūrais. Коренник – centrinis žirgas bėga greita, išplatinta riščia, o пристяжные – žirgai šonuose – privalo šuoliuoti.· Dėl to žirgai išvysto labai didelį 45-50 km/h greitį.

· · Troikos „mechanizmas“ veikia taip: viduryje plačia riščia bėgantį žirgą (kоренник), tarsi ‘‘neša ant savęs“ šonuose šuoliuojantys žirgai (пристяжные), kurie prie centrinio žirgo (kоренник) pritvirtinti viržiais. Būtent· dėl to visi trys žirgai lėčiau pavargsta ir išlaiko didelį greitį.

· · Troika atsirado ir gavo savo dabartinį pavadinimą prieš 200 metų. Pagal tuo metu galiojusias taisykles· į pašto· vežimą (kibitką) buvo galima kinkyti tris žirgus ir vežti keleivius tik tada, jei žmonių būdavo trys. Jei būdavo vienas ar du· kinkydavo tik porą žirgų. Varpus ir varpelius buvo galima kabinti tik ant·pašto troikų· ir pasiuntinių troikų, kurios· veždavo· svarbias valstybines telegramas. Caro laikais troikomis, be svarbių ponų, dar važinėjo paštininkai, ugniagesiai ir visi tie, kuriems reikėjo greitai įveikti didelius atstumus. Dažnai troiką kinkydavo vestuvių ar kitų švenčių proga, tada vežikai leisdavo sau·‘‘papokštauti“· ir išleisdavo šuoliais net ir centrinį žirgą (kоренник).

· · Paprastai į troiką kinkydavo nestambius· ir neišvaizdžius, bet labai ištvermingus viatkos arklius. Turtingesni žmonės įsigydavo gražius ir stambius orlovo ristūnus. Geriausia troika, tai troika, kur žirgai vienodos spalvos, o centrinis žirgas(kоренник) pastebimai stambesnis ir aukštesnis už šonuose esančius žirgus(пристяжные).

· · 1840 metais Maskvos hipodrome pradėta organizuoti troikų varžybos. 1911 metais troiką pirmą kartą pamatė Europoje – Londone, pasaulinėje parodoje. Centrinis žirgas (kоренник) buvo orlovo ristūnas Turkų karys (Ратник Турецкий), gimęs Chrenovo žirgyne, Imperatoriaus prizo nugalėtojas (Carinėje Rusijoje, tai buvo pats aukščiausias prizas, kurį galėjo iškovoti Peterburgo hipodrome), o šoniniai (пристяжные)· žirgai buvo jojamieji strelec veislės žirgai (šios· veislės dabar jau nėra). Paveikslas, kuriame pavaizduota ši legendinė troika, dabar kabo žirgininkystės muziejuje, Timiriazevo žemės ūkio akademijoje, Maskvoje. Tarybiniais metais beveik visur troikas sudarė orlovo ristūnai. Tokia troika atrodė taip· prabangiai, kad netgi jas dovanodavo JAV oficialiems·pareigūnams. 1982 metais į tarptautinę žirgų parodą-mugę „Ekvitan“ Vokietijoje atvežė rusišką, širmų žirgų troiką. Centrinis(kоренник) – orlovo ristūnas Пёстрый Палас, šoniniai (пристяжные)·· -· tersko veislės žirgai – palikuonys strelec veislės žirgų. Ši troika gavo „Ekvitan“ čempiono titulą. 1989 metais tarybiniai žirgininkai vėl į „Ekvitan“ atvežė naują troiką – centrinis(kоренник) orlovo ristūnas Valsas (Вальс), šoniniai (пристяжные)· - tersko veislės žirgai Cegel (Цегель) ir Ciamir ( Циэмир). Žiūrovai šiai troikai plojo atsistoję, kai visi trys žirgai lengvai ir laisvai paišė manieže ratus, ‘‘aštuoniukes“, posūkius ir kitus figūrinio važiavimo elementus. Vis dėlto 1990 metais· susidomėjimas troika Rusijoje nukrito tiek , kad iškilo pavojus išnykti šiam unikaliam kinkymo būdui. Meistrų, kurie mokėtų valdyti tokį sudėtingą kinkinį, liko mažai, taip pat kaip mažai liko ir orlovo ristūnų.

· · Tačiau entuziastų ir rusų asociacijos „Sandrauga“ («Содружества»), kuri susikūrė 1990 metų viduryje ir kuriai vadovavo A.M.Polzunov, narių dėka, šis Rusijos nacionalinis turtas buvo išgelbėtas. Asociacijos iniciatyva kai kuriuose Rusijos miestuose, tokiuose kaip Jaroslavas, Kostroma, Maskva, Vologda, buvo įkuri rusiškų troikų čempionato „Rusijos taurė“ etapai su finaliniu etapu Maskvoje.

· · Siekiant išsaugoti rusišką troiką, asociacija į šią veiklą įtraukė net ir Prancūzų ristūnų asociaciją, kuriai vadovavo grafas Dominik· d‘Belegom. 2000 metais pirmą kartą per „Prancūzų dienas“ Maskvos hipodrome buvo surengtas troikų pasirodymas, kurį finansavo prancūzai, tai buvo vertingas „Venseno hipodromo“prizas. Pasirodyme dalyvavo trys troikos. 2000 metų gruodžio mėnesį atsakomuoju vizitu Paryžiuje, pirmą kartą prancūzų publikai, didžiausiame pasaulyje Venseno hipodrome, rusiškos troikos pademonstravo savo retą grožį ir veržlų bėgimą. Nuo to laiko „Rusų dienos“· Prancūzijoje ir „Prancūzų dienos“· Rusijoje tapo nuolatiniais renginiais Maskvos ir Venseno hipodromuose, o troikos – pastoviomis šių renginių dalyvėmis. 2006 metais dėl „Venseno hipodromo“ prizo varžėsi septynios troikos, kurias padalino į du važiavimus, kadangi septynios troikos (21 žirgas) negalėjo tilpti ant Maskvos hipodromo važiavimo tako.

· · Rusiškų troikų varžybos šiandien vis labiau populiarėja. Jos vyksta dviems etapais.· Pirmą dieną žirgai, papuošti· juostelėmis ir varpais su taip pat gražiai apsirengusiais vadeliotojais ir jų pagalbininkais,· varžosi figūriniame važiavime, kur vadeliotojas vienas valdo visus tris žirgus, parodydamas visą savo meistriškumą. Žirgai turi atlikti įvairias figūras – „voltus“, „aštuoniukes“ ir kt. Teisėjai vertina ne tik visų elementų teisingą ir švarų· išpildymą, bet ir bendrą troikos vaizdą: kaip susivažiavę žirgai, jų reakciją į aplinką. Aukščiausiai yra vertinama bendras žirgų, vadeliotojo, pagalbininkų pasipuošimo stilius ir visų trijų žirgų spalvos vienodumas. Antrą varžybų dieną vyksta lenktynės.· Žirgams uždedami specialiai lenktynėms skirti pakinktai, apsaugos nuo traumų, vadeliotojas ir pagalbininkai dėvi paprastą sportinę aprangą ir šalmus. Šioje rungtyje pagalbininkai aktyviai padeda valdyti žirgus: tuo metu kai vadeliotojas valdo centrinį (kоренник) žirgą, bėgantį plačia riščia, pagalbininkai kontroliuoja šonuose šuoliuojančius žirgus(пристяжные) .

· · Geriausias troikas galima pamatyti Maskvos hipodrome. Čia atvažiuoja ir troikos iš Kostromos, Jaroslavlio, Saratovo, Kalugos, Vladimiro, Vologdos, kitų senų Rusijos miestų.

· · Pati žinomiausia troika paskutiniais metais· yra širmų žirgų troika iš Maskvos žirgyno, su centriniu žirgu(kоренник), rusų ristūnu Aleksandritu (Александритом) (Рагби’с Стар — Ассамблея 1992), šoniniai žirgai (пристяжные)· – orlovo ristūnai Prizas (Приз) ir Vitok (Виток).· Būtent ši troika nufilmuota įvade į programą „Žinios“ („Вести“) kanale „РТР“.

Troika_akron++

............................................................................................................................................................................................................................

2012m. lapkričio 17d.

    Kiekvienais metais, dažniausiai lapkričio mėnesį, Lietuvos arabų arklių augintojų asociacija rengia arabų žirgų vertinimus. Jau trys metai iš eilės mes dalyvaujame šitame vertinime. O viskas prasidėjo labai neplanuotai ir netikėtai, tiesiog atsiuntė kietimą dalyvauti šiame vertinime. Aš neplanavau jame dalyvauti, paprasčiausiai maniau, kad mums to visai nereikia. Juk Sakura ir be įvertinimo yra nuostabus žirgas ne tik išore, bet ir vidumi. Bet viskas pasisuko truputį kitaip, juk žmogaus iš prigimties yra smalsus.Šypsena

    Mano didžiausiai nuostabai, tada dar jaunutę, 1-3 metų kumelaičių kategorijoje Sakurą įvertino tiesiog puikiai, ji tapo rezervine čempione. Ir tada supratau, kad džiaugiuosi, kad be galo malonu žinoti, jog Sakura yra ne vien tik man, bet ir vertintojams, gražus žirgas. Kitais metai mes jau dalyvavome suaugusių kumelių grupėje. Buvome jauniausios, todėl labai apsidžiaugiau kai patekome į geriausių kumelių ketvertuką. O šie, 2012, metai mums buvo tiesiog netikėtumų metai. Toje pačioje suaugusių kumelių grupėje Sakura tapo čempionė Šypsena.

    Sakurą nusipirkome, todėl, kad, mano manymu, arabų veislės žirgai, tai viena įspūdingiausia veislė pasaulyje. Skeptikams, kurie sako, kad arabų veislės žirgų paskirtis yra labai siaura, norėčiau pasakyti: „Ačiū, Dievui, yra pasaulyje ir Lietuvoje žmonių, kuriems rūpi ne tik materialinė nauda, o ir dvasinis penas, kuriems paprasčiausiai užtenka tik grožėtis vienu iš gamtos sukurtų stebuklu – žirgu“. Egzistuoja legenda, kad Dievas sukūrė arabų veislės žirgą iš keturių vėjų – Šiaurės dvasios, Pietų jėgos, Rytų greitumo ir Vakarų sumanumo. Tai vėjo žirgai... 

DSC_0179Daugiau varžybų nuotraukų galite pamatyti ČIA.

............................................................................................................................................................................................................................

2012m. lapkričio 16d.

    Gyvenime svarbiausia yra ryšys, santykiai su mus supančiais. Tai yra pats didžiausias mūsų turtas.  Vienų tas turtas būna nieko vertas, kitų jis neįkainojamas...

    Santykiai tarp žmonių nėra jau labai paprastas dalykas ir labai dažnai būna, kad su gyvūnu daug lengviau susišnekėti nei su žmogumi, nes jie moka išgirsti. Girdi ko nori jo mylimas draugas. Gaila, kad kartais žmogus yra tiek įsimylėjęs save, kad net nenori išgirsti ką sako jam atsidavęs ir ištikimas draugas...

    Mylėkime ir saugokime mums brangius ir artimus daug labiau nei save ir tik tada galėsime turėti patį didžiausią pasaulio turtą...

f52816103

............................................................................................................................................................................................................................

2012m. spalio 7 d.

    (2012m. birželio 30d. – liepos 1d.)
    Dar žiemą buvau pažadėjusi, kad vasarą suorganizuosiu turistinį žygį žirgais į gamtą su nakvyne. Birželio mėnesio paskutinį savaitgalį tą ir padarėme. Laima, Miglė, Lina, Jogailė ir aš išsiruošėme į žygį. Kiekviena turėjome savo lūkesčių ir baimių, juk tai ne vienos ir net ne dviejų valandų  kelionė į gamtą, tai dviejų dienų kelionė su nakvyne. Todėl visai natūralu, kad truputėlį neramu, bet tuo pačiu ir labai lauki šio žygio, tai kažkas naujo, dar nepatirto. Jogailė dvi paskutines dienas nedavė man ramybės su savo kalbomis ir klausimais apie šią kelionę. Kokį Plukei pobalnį uždėti, kokius daiktus pasiimti į kelionę, kurią valandą išjosime iš namų, kur sustosime pailsėti, ar galėsime maudytis... ir dar milijonas panašių klausimų. Tuo metu tai mane truputėlį erzino, bet dabar, kai apie tai rašau ir prisimenu šią mūsų kelionę, suprantu, kaip ji jos laukė ir kiek daug iš jos tikėjosi. Todėl labai viliuosi, kad  šis žygis jos nenuvylė,  kad nenuvylė jis ir kitų mergaičių. Nežinau, ko kiekviena iš šios kelionės laukė, bet noriu tikėti, kad kitais metais jos man ir vėl sakys: ,,varom į žygį“ Šypsena

    Šeštadienį oras pasitaikė labai tinkamas žygiui. Nei karšta buvo, nei šalta. Saulė labai nekepino ir šiureno nedidelis vėjelis, kuris atbaidė įvairius mašalus. Laima sėdo ant Sijkės, Miglė ant Wanesos, Lina neišdavė savo „meilės“ Balzamo, Jogailė, savaime suprantama, ant Plukės, na, o aš ant Rosi. Pirmi žingsniai, pirmi atokvėpiai, pirmi apmąstymai: „viskas mes jau žygyje“. Keista, tokių žingsnių, tokių atokvėpių būta labai daug jojimo aikštelėje, bet čia jie buvo kažkokie kitokie...gal atsakingesni?

    Kelionės pradžia. Visos linksmos, energingos, besišypsančios, Jogailė vos spėjo spragsėti foto aparatu, tiesa nuotraukos ne visai pavykusios, bet juk ne parodai, o prisiminimams kokybė nesvarbi.  Persikėlėme per kelią į Šiaulius, dienos tikslas – Krekenavos nacionalinis parkas. Ten surasta poilsiavietė, maudyklė, trumpas poilsis, vėliau mūsų žygio maršrutas vedė per Naujamiesčio miestelį ir, galiausiai,  nakvynė Lakštingalų kaime ant Nevėžio kranto. Jojome žvyruotu keliuku, vedančiu į Berniūnus, visos greta viena kitos, kaip Aleksandro Diuma romano herojai keturi muškietininkai. Tik Jogailė priekyje vis barėsi su Pluke, kuri niekaip nenorėjo užimti lyderio pozicijos, ji jaučiasi daug saugiau, kai tai daro tikrasis lyderis -  Balzamas. Prajojome netoliese esančią lentpjūvę, čia buvo keliukas geru gruntu, todėl galėjome leisti žirgams pazovaduoti. Balzamas su Lina šuoliavo priekyje, jo lenkti negalima, šis žirgas nepasiduoda niekada,  jis paprasčiausiai negali būti antras, todėl gražus pasijodinėjimas labai greitai gali virsti lenktynėmis. Panaši savybė būdinga ir Plukei, bet ji - juk ponis. Nežinau kiek ji galėtų „išspausti“, jei pati  būtų didesnė ir turėtų ilgesnės kojas. Plukė ne tik, kad neatsiliko, bet ir veržėsi į priekį, o tai labai patiko Jogailei. Turbūt  kiekvienas žmogus, kuris nors kartą yra sėdėjęs ant šuoliuojančio žirgo, man pritars,  kad tuo metu patirtos emocijos yra  nuostabios,  nepakartojamos ir ilgai nepamirštamos.

    Žingine prajojome Panevėžio valymo įrengimų įmonę. Nelabai patiko tai ką užuodėme, bet mes tik prajojome, o netoliese juk yra gyvenamų sodybų. Šypsena.  Tuo pačiu metu prasidėjo Miglės nesutarimai su Wanesa. Ši kumelė psichologiškai yra labai stipri,  todėl raitelis turi būti arba lyderis, kuriuo ji galėtų pasitikėti,  arba pergudrauti ją, arba... leisti jai daryti tai, ką ji pati nori. Po keleto minučių, trukusio konflikto, Miglė su Wanesa rado kompromisą, kitaip sakant, jį rado Miglė J. Prajojome pro Nevėžninkų  koplyčią, ar tiksliau, kas iš jos likę. Ji nei iš tolo nepriminė kultūros paveldo objekto, kuris įtrauktas į valstybės saugomų pastatų sąrašą. Koplyčios sienos išmargintos įvairiausiais užrašais, buvusios užkaltos durys išlaužytos, visur mėtosi šiukšlės...  Sąmoningai ar nesąmoningai  pagalvoji apie mūsų, Lietuvos žmonių, elgesio kultūrą. Toliau jojome Nevėžninkų link. Pakelėje stovėjo pavienės sodybos, gaila, bet dauguma iš jų negalėtų dalyvauti konkurse: „Tvarkingiausia sodyba“.  Palengva risčiuojant ir besidairant į šonus, staiga Rosi suklupo. Nesupratau dėl kokios priežasties tai nutiko, bet vėliau pamačiau ant kelio besivoliojančią jos pasagą. Jau seniai maniau, kad gali nutikti taip, jog Rosi užpakaline koja primins priekinės kojos pasagą, kurią kalvis uždėjo perdidelę. Iš pradžių susinervinau, vėliau pagalvojau, kad tai nors ir ne mažmožis, nes mes su Rosi didesnę kelionės dalį turėsime žingsniuoti, bet šis įvykis neturėtų sugadinti visos kelionės. Besišnekučiuodamos apie orą ir bites, prijojome Naujamiestį. Ne pirmą kartą susidūriau su žmonių nuostaba, pamačius jojant žirgais. Nesistebiu, kai žmonės į mus žiūri važiuojant karieta, bet kai jojame... tai jau ne naujiena. Buvo laikmetis, kai žirgai buvo užmiršti (aišku, ne visų Šypsena), bet dabar vis daugiau žmonių nori bendrauti su žirgu, todėl kelyje pamatyti jojant raitelį, tai ne tas pats, kaip kelyje pamatyti važiuojančią Volgą. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nemalonu, kai sustoja mašina ir joje sėdintys žmonės maloniai šypsosi ir palydi mus geru žodžiu. Aišku, kad tai net labai malonu. Po keliolikos minučių pasiekėme Krekenavos nacionalinį parką ir ten prasidėjo pats nemaloniausias mūsų kelionės etapas. Jis vadinosi  „Atsargiai sparvos“. Buvome išsipurškusios purškalais nuo vabzdžių ir prie mūsų jos nelindo, na gal viena kita, bet žirgus puolė nenusakomais kiekiais. Atrodė, kad visos sparvos laukia savo aukų miško pakrašty ir tik įėjus į mišką jas puola. Žirgus irgi bandėme išpurkšti gal kiek ir padėjo, bet neilgam, todėl greitai susiradome poilsiavietę, nulipome nuo žirgų, nusiėmėme kuprines nuo pečių, užkandome kas ką turėjo, aišku, pasigardžiavome ir ant ,,kitų stalų“ esančiais skanumynais Šypsena. Svarbiausias Jogailės ir Miglės tikslas buvo išsimaudyti ir visai nesvarbu, kad vanduo ledinis, bet maudynės - neatsiejama kelionės dalis.  Laima išsimaudė su rūbais, kad joti būtų vėsiau, bet pasirodo,... kad šiluma kaulų nelaužo Šypsena. Poilsiavietėje supratau keletą dalykų. Nors organizuojant kelionę apie tai buvau pagalvojusi, bet didelės svarbos šiems dalykams nesuteikiau. Kitą kartą, vykstant į panašų žygį, būtinai reikia pasiimti kordus ir kantarus žirgams, kad išvengtume nepatogumo, laikyti vienai kitos žirgą, norint išsimaudyti, pavalgyti, pailsėti ar šiaip trumpam pasišalinti. Kitas neapgalvotas dalykas, tai kuprinės. Be galo svarbu ne tik, kad kuprinės petnešos būtų patogios, bet, kad ir pati kuprinė tvirtintųsi prie juosmens, nes priešingu atveju jojant ji daužo raiteliui nugarą.

    Truputį pailsėjusios vėl „šokome“ į balnus ir kadangi miško gruntas buvo nuostabus, o mes norėjome kuo greičiau atsikratyti įkyrių pakeleivių, pasileidome zovada miško keliuku. Netrukus pasiekėme ir patį Naujamiestį. Miestelis nedidelis, todėl ir „žiūrovų“ buvo nedaug, bet mums nelabai tai jau ir rūpėjo.  Kelionėje praleidome jau nemažai valandų (Oho! Atrodo, tarsi būtume keliavę kelias dienas be poilsio Šypsena, o iš tikrųjų tą dieną balne praleidome apie šešias valandas), todėl norėjome kuo greičiau pasiekti šios dienos tikslą – Evelinos ūkį Lakštingalų kaime. Nepamiršiu, to, šypseną keliančio, vaizdelio, kai vos tik sustojome prie aptvaro skirto mūsų žirgams, išlipome iš balnų, balnai kartu su pobalniais stebuklingu greičiu atsidūrė ant žemės, kuris kur, žirgai „susivedė“ į aptvarą, o raiteliai išgriuvo tarsi musės prie savo balnų, o prie visa to Miglė dar tarė: „ Šiandien tai jau nebenoriu joti“. Kai parašiau šias kelias eilutes, po to jas perskaičiau, supratau, kad iš šalies atrodo, jog buvome labai pavargusios. Mes buvome pavargusios, bet ne „žiauriai“, nes po gerų dvidešimties poilsio minučių, mes jau tvarkėmės balnus, rinkomės savo mantą ir ieškojomės vietos, kur galėtume įkurti stovyklavietę. Aišku, kad tuo klausimu mums padėjo Evelina. Įsikūrėme įlankoje, Nevėžio upės pakrantėje. Netrukus atvažiavo Linos vyras Andrius su vaikais Mantu ir Vytautu, taip pat mano vyras Artūras. Jie nenorėjo kartu su mumis dalyvauti kelionėje, tačiau neatsisakė vakare kartu su mumis pasėdėti prie laužo Šypsena. Kas statė palapines, kas kūrė laužą, kas kepė ant šakelių pasmeigtas dešreles, kas maudėsi upėje. Žirgų taip pat nepamiršome. Kai šie jau nebejautė kelionės nuovargio, juos pagirdėme, o ganėsi jie nuostabiai žalioje dobilų pievelėje. Vakarop visi susėdome prie laužo, valgėme ką tik iškeptus šašlykus ir dešreles, vėliau žaidėme žaidimus „Nenukrisk“ ir „Alias“. Kas yra žaidęs šiuos žaidimus, tas galėtų patvirtinti, kad liūdna tikrai nebuvo. Kai sutemo, Jogailė pasiėmė gitarą. Romantiška... Norai dideli, bet galimybės dar kol kas ribotos, o ir tas Jogailės kuklumas buvo čia visai ne vietoje Šypsena. Buvo gera sėdėti prie laužo, žiūrėti į hipnotizuojančią ugnį, klausyti „auksinių“ vaikų minčių, bendrauti su žmonėmis, su kuriais sieja meilė žirgams.

    Rytą atsibudau nuo didelės tvankumos palapinėje. Saulė švietė skaisčiai, danguje nebuvo jokio debesėlio, buvo karšta. Užkūrėme ugnį, nes reikėjo užvirinti vandenį arbatai ir kavai, bei išsikepti likusius šašlykus ir papusryčiauti. Niekas niekur neskubėjo, sėdinėjo, gulinėjo, maudėsi. Visi mėgavosi saule. Taip įnikus į tinginystę, dangus ėmė niaukstytis ir ne šiaip mažais, pilkais debesėliais, o  grėsmingais juodais, dideliais debesimis. Nors ir labai skubėjome, bet dar nespėjus susidėti visų daiktų, pradėjo po truputį lyti, vėliau įsismarkavo. Oras staiga atšalo. Dangus nieko gero nežadėjo. Turėjome nuspręsti ką toliau darysime ar tęsime savo likusią kelionę per lietų, ar palikę savo žirgus važiuosime namo, o žirgų grįšime pasiimti kitą dieną. Šita akimirka man buvo sunkiausia, viena pusė manęs man sakė, kad reikia tęsti kelionę ir nepasiduoti skersai kelio stojusiems išbandymams, o kita prieštaravo, juk aš atsakinga už šiuos žmones, jei jie sušals jodami per lietų. Niekas man nepadėjo, visos mergaitės vienu balsu sakė: „kaip nuspręsite, taip ir bus“. Čia į pagalbą man atėjo mano vyras: ,,kokie jūs turistai, kad lietaus išsigandote!“Bet Artūrui buvo lengva kalbėti, juk ne jam per lietų reikėjo joti. Apsisprendžiau joti.

    Per lietų su Laima ir Evelina žirgus suvedėme į arklides, buvome šlapios kaip ančiukai, Evelina parūpino kelias striukes, kad nesušaltume, pasibalnojome savo žirgus ir išjojome. Tuo pačiu metu, kai tik išėjome iš arklidžių, lietus nustojo lijęs. Tai buvo lyg ženklas, kad šis sprendimas buvo teisingas Šypsena. Tą dieną daugiau nebelijo, tačiau rytinis karštis jau negrįžo. Nenorėjome joti asfaltuoto kelio kraštu, todėl tikėjomės rasti brastą per Nevėžį. Evelina minėjo, kad Lakštingalų kaimo gale yra maudykla, kur anksčiau buvo galima persikelti į kitą Nevėžio krantą. Tik kadangi ir anksčiau ten buvo ne seklu, o šiemet gamta nepagailėjo kritulių, tai Plukei tikrai ten tektų plaukti. Aišku dėl to labiausiai išgyveno Jogailė, jei nesulijo, tai pačiai teks sušlapti upėje. Didžiausiam jos džiaugsmui toje maudyklėje upės krantai buvo labai statūs, jei Balzamas su Wanesa ir būtų perbridę upę, tai Sijke ir Rosi tikrai ne, todėl grįžome atgal ir tęsėme kelionę pirminiu maršrutu.

   Buvo sekmadienis, kelias Šiauliai-Panevėžys perpildytas mašinų. Prijoję Berčiūnus, kur mums reikėjo perjoti per kelią, supratome, kad gan ilgai teks palaukti kol galėsime jį kirsti, bet didelei mūsų nuostabai, viena mašina sustojo mus praleisti, už savęs sustabdydama visą eilę mašinų. Čia buvo „geras“! ŠypsenaTokia smulkmena, netyčia parodytas dėmesys, kelia optimizmą ir viltį...

    Teisingai buvau numačiusi, kad antrą kelionės dieną nebebus tiek emocijų proveržio, tiek optimizmo kiek pirmąją dieną. Vien mintis, kad taip laukta kelionė baigiasi nekelia  ūpo, todėl antrajai dienai palikau įveikti tik 10 kilometrų.  Sugrįžome į namus. Kelionė baigėsi. Smagiausia buvo išgirsti iš mergaičių, kad rytoj tai dar nenorėtų kito žygio, bet po dviejų savaičių vėl mielai leistųsi į kelionę Šypsena!

    Nežymėjau, kur sutrumpinau porą sakinių, juos perskirdama į porą, pridėjau ar nuėmiau keletą kablelių. Dar kelios nežymios gramatinės klaidos.

    Pastebėjimas dėl bendro stiliaus – lyg jis ir laisvas, bet visi veiksmažodžiai su prailginimais. Mes išjojome į gamtą ir pamatėme daug gandrų. O ne – mes išjojom į gamtą ir pamatėm daug gandrų. Labai mėgsti kabutes ir jau linksti link šypsenėlių dėliotojo ligos. Šypsena Kai kur pridaugžodžiauta, bet galbūt tai yra toks stilius ir taip turi būti. Buvo įdomu paskaityti jūsų kelionės įgūdžius. Ačiū už suteiktą galimybę ir išreikštą pasitikėjimą!

DSCF5861Daugiau žygio nuotraukų galite pamatyti ČIA.

............................................................................................................................................................................................................................

2012 spalio 5 d.

    Mokytojų diena. Kai buvau mokinė šios dienos laukiau, bent jau dėl to, kad „rimtų“ pamokų nebūdavo, pamokas vesdavo mokiniai ir tai daugiau primindavo linksmą žaidimą. Dabar ši diena man sukelia visai kitokias emocijas. Kaip apibūdinti tai, ką jaučiu, kai man dėkojama už kantrybę, rūpestį ir dar „velniažin“ už ką, o padėkos išraiška - pačių mergaičių kepti sausainiai, ar pačių rankomis padarytas atvirukas, ką jaučiu, ant stalo radusi, nežinia iš kur, gėlę ir saldainių dėžutę? Žodžiais tą jausmą sunku įvardinti, trūksta žodžių padėkoti, akyse kažkodėl kaupiasi ašaros, užmirštu ką ruošiausi daryti, atsipeikėjusi apkabinu, padėkoju kažkokiais banaliais žodžiais, vienu žodžiu, kaip mano močiutė būtų pasakiusi, kaip mietu gavusi. Galvojau, kad priprasiu, bet tai kartojasi jau kelinti metai, niekaip neįprantu, kad man dėkoja už tai, kad darau tai kas man be proto patinka, kad darau tai ką moku, ką išmanau geriausiai...

Ta pačia proga ir aš norėčiau jums visiems padėkoti: Urtei už šilumą ir tyrą akių žvilgsnį, Patricijai už įdomius klausymus, Karolinai už nerūpestingos vaikystės prisiminimus, Emutei už šypseną, Veronikai už užsispyrimą siekiant tikslo, Eugenijai už mamos, atsidavusios savo vaikams, pavyzdį, Gvidui už per kraštus trykštantį optimizmą ir įdomius pokalbius, Gretai už pavydėtiną pasitikėjimą savimi, Miglei už tolerantiškumą ir ramybę, Simonai už tikras ir nesuvaidintas emocijas, Linai už realybės pojūtį ir tiesų žodį, Laurai už atsakomybę , Neringai už sąžiningumą ir atvirumą , Beatai už tikėjimą net ir tada kai pati abejoju, kitai Linai už nesavanaudiškumą, Evelinai už besąlygišką draugystę ir Laimai už atsidavimą ir už tai, kad su ja  visada turiu „atsarginį variantą“ Šypsena Visiems jums noriu padėkoti, kad neleidžiate man apsamanoti, neleidžiate stovėti vietoje,  o verčiate eiti į priekį, verčiate tobulėti. AČIŪ!

DSC_0006

............................................................................................................................................................................................................................

2012 rugsėjo 8 d.

    Panevėžio miesto šventė. Ši šventė vyksta kiekvienais metais ir mes kelinti metai iš eilės vienaip ar kitaip joje dalyvaujame. Prieš porą metų dalyvavome „Naktigonė“ renginyje, pernai Pluke ir Pupa jodinėjo mažieji raiteliai, o šiemet dalyvavome miesto eisenoje „Su dviračiu į švente“. Į šventę atvažiavome ratais, tik ne dviračio, o karietos. Tokioje masinėje eisenoje dalyvavome pirmą kartą (neskaitant tarybiniais laikais dalyvautuose paraduose Šypsena). Žmonės sutiko mus šiltai: vieni plojo, kiti fotografavo, treti šypsojosi, kitaip sakant, abejingų nebuvo. Argi kas nors gali likti abejingas žirgui?..

    Šiai šventei ruošiausi kaip vaikystėje ruošdavausi karnavalui, tiesa, tada manim rūpinosi mama, dabar aš turėjau pasirūpinti visa savo šeima, todėl sulaukti iš mamos komplimentų dėl mūsų kostiumų, buvo be galo malonu. Žirgai, kaubojai, indėnai, tai vaikystėje skaitytų ir be galo pamėgtų knygų, bei filmų herojai. Bet kas pasakys, kad mes išaugome iš to amžiaus Šypsena. Man smagu buvo matyti Jogailę virtusia  indėne. Šis kostiumas, tai ne vien paprastas rūbas, tai jos gyvenimo dalis. Jogailė joja kaip indėnė: be kamanų, be balno, plačiai išskėtusi į šalis rankas, ant savo ištikimo žirgo Plukės, kuri tik viena žino, kodėl paklūsta šiai mergaitei. Bet iš tikrųjų visas smagumas slypėjo tame, kad mes tai darėme, kūrėme ir buvome visi drauge: Artūras, Martyna, Jogailė ir aš.

    Taigi ši šventė buvo puiki proga ne tik Panevėžio žmonėms parodyti ką mes veikiame, kuo mes gyvename, kas mus džiugina, bet ir mums patiems pabūti  visiems kartu Šypsena

DSC_0810Daugiau šventės nuotraukų galite pamatyti ČIA.

............................................................................................................................................................................................................................

2012m. vasara...

    Noriu pasidalinti gražiais Stasio Povilaičio darbais, kurie buvo padaryti šią vasarą...


25
47

                  1

 

3

............................................................................................................................................................................................................................

2012m. gegužės 27d.

    Varžybos. Varžybos kaip magnetas traukia vaikus ir suaugusius jose dalyvauti. Ar tai noras pasirodyti, ar noras nugalėti, o gal noras kažkam kažką įrodyti. Daug kas pasakys, kad dalyvavimas varžybose labai reikalingas, varžybų metu raitelis daugiau stengiasi, nei per eilinę treniruotę, įgauna visai kitokios patirties, „varžybinės“ patirties, atsiduria situacijoje, kai sunku susitvarkyti su jauduliu, o tuo pačiu metu privalo joti, šokti per kliūtis ir....nugalėti. Taip, noras NUGALĖTI yra viena iš pagrindinių priežasčių dėl, kurios dalyvaujame varžybose,  bet aš manyčiau, kad raiteliui turi būti svarbiau KAIP NUGALĖTI.

    Daugelyje mėgėjų varžybose matau, kaip laimi žirgelis, raitelis jam tik trukdo, o padeda tik tiek, kad pavadžio pagalba užveda į kliūtį. Jei būtu galima žirgą valdyti nuotolinio valdymo pulteliu, vaizdas be raitelio būtų žymiai gražesnis. Todėl po varžybų neatsimenu laimėtojų, atsimenu tik tuos raitelius, kurie jojo kartu su savo žirgu, jojo duetu, vienas kitą suprasdami, vienas kitą girdėdami, į kuriuos žiūrint širdžiai būna malonu. Ne veltui yra sakoma, kad „geras raitelis girdi ką kalba žirgas, didis raitelis girdi ką žirgas šnabžda“. Deja ne visi  nori girdėti ką žirgas jiems sako. Varžybinis jaudulys taip pat pliusų neprideda žirgo ir raitelio duetui. Ne kiekvienas gali su jauduliu susitvarkyti. Kaip atsiminti maršrutą, kaip nekliudyti kliūties, ką pasakys draugai, kurie atėjo pažiūrėti? Tiek daug pašalinių minčių trukdo susikaupti, o dar reikia girdėti ir jausti savo partnerį. Apie kokį tada duetą mes galine šnekėti?  Reikia nemažos jojimo patirties, pasitikėjimo, kad galtėtum susitvarkyti su jauduliu, kad galėtum išjojęs į aikštę užmiršti viską, tarsi viskas aplinkui nustotų egzistuoti ir pasinerti į savotišką tranzą:  tu, žirgas ir aikštė...

    Todėl manau, kad kiekvienas raitelis turi užaugti ir subręsti varžyboms. Juk baigus keturias klases ar laikysite abitūros egzaminus? Aišku, kad galite, bet ar verta? Kiekvienas raitelis prieš dalyvaudamas varžybose turi, mažų mažiausia, išmokti netrukdyti savo žirgui, daryti tai ką jis moka daryti geriausiai. O geriausia, jei raitelis suras sau tokį partnerį, su kuriuo praleis ilgas valandas jojimo aikštelėje, kuriuo pasitikės ir kurio pasitikėjimą užsitarnaus pats, tada dalyvaus varžybose ir bus tokiu duetu, kuris, raiteliui atsisėdus į balną, tampa vienu kūnu...

    Ne visada ir aš girdžiu ką man sako mano žirgai, daug žodžiu dar nesuprantu, daug klaidų padarau, bet aš mokausi, mokausi to, ko gali išmokyti tik patys žirgai – klausyti. Tikiu, kad užteks jėgų, kantrybės ir užsispyrimo, man ir mano mokiniams, pasiekti tai ko norime, apie ką svajojame, kad ta vizija, kurią kiekvienas savyje sukuriame, taptų tikrove. Svajonės juk pildosi...

New folder (4) - Copy

............................................................................................................................................................................................................................

2012m. gegužės 14 d. 

    Kai buvau dar maža mergaitė labai norėjau rašyti dienoraštį, maniau, kad jis rašomas kiekvieną dieną apie tos dienos patirtus įspūdžius, tačiau tai padaryti man niekaip neišeidavo, tai užmiršdavau, tai neturėjau apie ką parašyti. Su kiekviena nauja diena vis sau kartodavau, kad nuo rytdienos tai jau tikrai pradėsiu, bet... Šiandien nebesu ta naivi mergaitė įsprausta į savo sugalvotus, griežtus rėmus, šiandien noriu rašyti tada kada noriu, šiandien noriu savo įspūdžiais ir pamąstymais dalintis su kitais, šiandien noriu savo pačios mintis palikti ateičiai, sau pačiai. 

    Pasikartosiu, esu dėkinga likimui, artimiesiems, savo žirgams, kad šiandien nebeturiu jokių kvailų rėmų. Dabar yra tik nuojauta, kuria vadovaujuosi ir kuri dar nenuvylė, yra tikslas, kurio siekiu kiekvieną dieną ir yra žiauriai... žiauriai malonus darbas.  Tą ką veikiu dabar, iš tikrųjų, negaliu pavadinti darbu, tai daugiau, tai gyvenimo būdas. 

„Pasirink mėgstamą darbą ir tau gyvenime nereikės nei vienos dienos dirbti“ K.Konfucijus 

    Taip, aš esu laiminga. Laiminga su savo šeima, laiminga su savo žirgais ir... laiminga su tais žmonėmis, kuriuos darau laimingus. Kas gyvenime teikia didžiausią pasitenkinimą? Ar pinigai, kurie leidžia mums išgyventi? Ar dvasinis pasitenkinimas, kai matai  pilnas dėkingumo žmonių akis? (Dabar daug kas sarkastiškai nusijuoks Šypsena) Pati atsakysiu. Nenuvertinu pinigų galios, šventa dvasia negyvensi, labdaros niekas neduos, bet koks skirtumas su kokia mašina važiuoji,  kokiu mobiliuoju telefonu šneki, kokio prekinio ženklo rūbus nešioji, jie visi verti tik tiek, kiek atlieka savo funkcijas. Ir žmonių dėkingumas. Gal mums atrodo, kad padarėme  mažmožį, o jiems tai gal būt dydis darbas, kiek jis vertas? Už jį nenupirksi nei mašinos, nei namo, tai tik jausmas.  Kiek verta laimė, žmogaus, kuriam tą laimę suteikei ir kiek vertas reikalingumo jausmas, kurį tau suteikė tas žmogus? 

    Reikalingas gali būti ne tik žmogui, bet ir bet kuriam Dievo sutvėrimui. Iškritusiam iš lizdo paukšteliui ar priglaustai benamei katei. Aš jaučiuosi reikalinga ne tik savo artimiesiems, bet ir savo žirgams, lygiai taip pat, kaip ir jie  man, ir ne dėl to, kad visada turi šieno, vandens ir stogą virš galvos, o dėl įvairiausių mažmožių. Nevalingai nusišypsau, kai Wiva Viktorija mane švelniai stumteli norėdama, kad pakasyčiau jai nugarą, ar Balzamas savo nosimi baksnos man į petį tol kol pakasysiu jam po smakru. Ar matėte kada nors jų akis, kai nustojus daryti tai, kas jiems malonu, jie atsisuka į tave  ir žiūri tuo pilnu dėkingumo, o dažnai ir prašančiu „dar, dar...dar“, žvilgsniu. Nerasiu žodžių tam jausmui apibūdinti tai reikia išjausti, išgyventi... Tai kiek jis vertas?! Aš nežinau kiek jis vertas jums, bet tiksliai žinau kiek jis vertas man. Labai daug. 

    Manau, kad  žmogaus vertė, priklauso nuo to kiek jis jaučiasi reikalingas, kad tai viena iš pagrindinių jėgų žmogų vedantį į priekį.  

DSC_0721


............................................................................................................................................................................................................................

2012m. gegužės 3d.

     Smagu ir širdį turėtų paglostyti, kai po didelių   pastangų  ir  sunkaus darbo, gautus rezultatus  įvertina. Manau, kad taip dabar turėtų jaustis panevėžietis, fotomenininkas Stasys Povilaitis. Kovo 31 dieną Trakuose vykusiame Baltijos šalių fotografų konkurse sulaukęs įvertinimo. Gyvūnų fotografijų kategorijoje jo darbas „ponis Pupa“ buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalyse. Arklių fotografas(kaip jį vadina Šypsena) konkurse pristatė ir antrą darbą „arabė Sakura“, tačiau šis darbas nepateko tarp finalininkų, bet taip pat buvo neblogai įvertintas.

     Kas nors kartą yra lankėsi pas mus, iškarto supras, kad fotografo  modeliai buvo Pupa ir Sakura. Vien tik pasirodžius straipsniui „Sekundėje“ apie Stasio Povilaičio laimėjimą, sulaukiau atgarsių „ Ar tai kartais  ne Pupa?“ Smagu, kad žmonės atpažįsta šį arkliuką. Fotografas daro tik juodai baltas nuotraukas, tai modeliai galėjo būti tik Pupa ir Sakura, nes kiti mūsų žirgai tamsūs. Iš pradžių maniau, kad tai užtruks neilgai, kadangi Sakura yra labai fotogeniška, o Pupa rami, kitaip sakant, „atsipūtusi“. Tačiau aš labai klydau. Stasio Povilaičio nuotraukos kitokios, jis nesistengia parodyti gražaus žirgo eksterjero, savo darbuose jis suteikia žiūrovui galimybę pamatyti žirgo nuotaikas, emocijas, nuo begalinio švelnumo, žaismingumo, pasyvumo, liūdesio ar skausmo iki žiaurumo ir piktumo kovojant už būvį bandoje. Todėl darbas fotografuojant vyko visai kitaip, reikėjo atskleisti žirgų nuotaikas, o tai ne taip paprasta, juk nepasakysi žirgui, būk dabar žaismingas arba susimąstęs, daryk tą ir aną . Nebuvo lengva, bet buvo įdomu.

     Smagu ir dar dėl to, kad Stasio Povilaičio vargas nenuėjo veltui, juk ne taip paprasta ne  skaitmeniniu, o juostiniu fotoaparatu pagauti gerą kadrą. Tik profesionalo akis gali pamatyti tinkamą fotografavimo kampą, matyti dar nesamą nuotrauką  ir laiku nuspausti fotoaparato mygtuką...

pupa sakura

                       Stasys Povilaitis, ponis Pupa                                                 Stasys Povilaitis, arabė Sakura

 

Straipsnis Panevėžio dienraštyje ,,Sekundė". http://www.sekunde.lt/kultura/zirgu-pasaulis-pro-fotoobjektyva/