Pirmadienis, Rugsėjis 25, 2017

PUPA

Plukės dukra, todėl kaip ir mama priklauso poni klasei. Kai  nusipirkome Plukę, ji jau laukėsi Pupos. Viena balandžio mėnesio rytą ateėusi į arklides Plukės gardo kamputyje pamačiau , kad kažkas baltuoja. Nedrąsiai kelia galvytę, o po to pašoka ant savo dar silpnų kojyčių ir nusvyruoja prie mamos ieškodama pieno. Neapsakomi jausmai apima tokią minutę – lengvumas, gyvenimo paprastumas, suvokimas kad džiaugsmą, laimę suteikia labai paprasti dalykai.
Dabar Pupa jau didelė, sudėjimu ir charakteriu  panaši į tėtį. Rami, niekur neskubanti, visi ją supantys yra draugai, niekada nemato reikalo nervuotis, vienintelio ko ji reikalauja, kad visada būtų ko paėsti.
Aišku viena, kad ko neatimsi iš poni klasės arkliukų, tai užsispyrimo. Pupa taip pat jo turi, bet su ja susitarti daug paprasčiau, nei su jos mama.
Dar viena savybe ji išsiskiria iš kitų žirgų, labai mėgsta maudytis, tarsi žinodama, jog ji yra balta, todėl ir reikia dažnai maudytis. Iš vandens ji galėtų neišbristi visą dieną, o jei ten  auga  dar ir nendrės, galėtų turkštis ir naktį.
Apibūdinant Pupą labai tinka pasakymas:“Man jūra iki kelių“.