Pirmadienis, Rugsėjis 25, 2017

PERSI-PERLAS

Poni klasės eržiliukas. Plukės sūnus. Man pritrūko vos kelių minučių, kad pamatyčiau jo atėjimą į šį pasaulį. Mažiuką, tačiau nuo pirmų savo gyvenimo minučių labai žvitrų, Persi – Perlą radau šalia jo mamos. Tuo pat metu pagalvojau apie imprintingą. Švelniai glosčiau jo dar gležnutį kūnelį, leisdama jam užuosti mano kvapą, priprasti prie mano rankų prisilietimų. Visa tai iš tikrųjų nenuėjo veltui. Negalėdavau sulaikyti juoko, kai matydavau kaip Persi-Perlas šėlioja su mano vaikais. Šokinėja jiems per galvas, vaiko ir leidžiasi vaikų vaikomas. Jis jautėsi tarp savo gentainių. Tuo metu pagalvodavau, kad gerai jog Persi-Perlas negali savęs pamatyti veidrodyje ir nemato kokie jo gentainiai išoriškai skirtingi .
Vardą, Persi-Perlas, įdėjome todėl, kad viena iš mergaičių norėjo Persio vardo, o kita Perlo. O kaip nuspręsti, kurios išrinktas vardas geresnis. Manyčiau radome geriausį sprendimą – duoti mažyliui abu vardus. Taip jis gavo Persi-Perlas vardą.
Kaip ir kiekvienas mažylis jis buvo lepinamas, todėl ir nepastebėjau kaip  labai greitai jam užaugo „rageliai“. Bet tie „rageliai“ turbūt užauga kiekvienam bręstančiam eržilui, kuris kaip tas asilas iš „Šreko“ jaučiasi tikru žirgu.
Kuo Persi-Perlas išsiskiria iš kitų žirgų?  Juokingiausias jo bruožas, kad jis, kaip eržilas, nori visus „pastatyti į vietas“, derina, svarsto, planuoja kas kur. Tuo metu kai žiūri į jį iš šono, matai didelį, stiprų eržilą su labai, labai geromis akimis. Bet tereikia pasirodyti Balzamui ir Persio-Perlo euforija išgaruoja.
Mažas ūgiu, bet labai didelis širdimi.